Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsus s, z

Mokoma prieš veidrodį, iš pradžių vaikai mėgdžioja, paskui dirba savarankiškai.

1. Smarkiai atkišus lūpas į priekį pučiama vata, balionas, malūnėlis, dūdelė, švilpukas.

2. Ilgai tariami garsai o, ū....

3. Liežuvis „dūdele”. Oras pučiamas į liežuvio vidurį, padarius „dūdelę”.

4. Liežuvis „loveliu”. Lūpos įtemptos plačiai į šalis ir matosi abi dantų eilės. Pučiama į liežuvio vidurį, liežuvį laikant tarp dantų „loveliu”.

5. Lūpos įtemptos į šypseną. Ilgai tariami garsai y, e...,

6. Tariant garsą u lūpos atkišamos į priekį, tariant garsą y įtempiamos į šypseną.

7. Liežuvis platus, laisvai guli burnoje. Burna pravira.

8. Liežuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, o nugarėlė išlenkiama „kalneliu”.

9. Liežuvis pakaitomis padaromas tai platus, tai „kalneliu”.

10. Lūpos įtemptos į šypseną. Burna truputį pravira. Liežuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, o platus liežuvis laisvai guli burnoje. Išilgai liežuvio, per patį jo vidurį, dedama siaura, ilga mantelė arba plonytis apvalus pagaliukas (galima ir degtuką be sieros galvutės!). Lygiai sukandus dantis, ilgai pučiamas oras. Vata patikrinama ar kartais oras neina pro liežuvio šonus. Oro srovė turi būti šalta ir siaura (patikrinama su ranka). Šis pratimas kartojamas keletą kartų. Kai girdisi lygus, teisingas garsas, bandoma tarti savarankiškai, be pagalbos.

Garsas z tariamas kaip s, tik virpa garso stygos (tą galima pajusti, pridėjus ranką prie gerklų).

tarimas.pradinukai.lt