Taisyklingas garsų s, z tarimas

Tariant garsą s, lūpos truputį įtemptos į šypseną, dantys sukąsti arba tarp jų lieka 1-2 mm tarpelis.

Liežuvio galas lengvai remiasi į apatinius dantis arba jų alveoles.

Priešakinė liežuvio nugarėlės dalis priartėja prie viršutinių dantenų ir sudaro siaurą ankštumą.

Liežuvio nugarėlė plokščia, o jo kraštai liečia šoninius dantis bei kietojo gomurio pakraščius.

Iškvepiamas oras eina pro liežuvio viduriu susidariusį siaurą griovelį, ir girdisi švilpimas.

Oro srovė siaura ir šalta.

Minkštasis gomurys, pakilęs ir prisispaudęs prie užpakalinės ryklės sienelės, neleidžia orui praeiti į nosies ertmę.

Balso stygos nevirpa.

Tariant minkštąjį garsą s' liežuvio galiukas priartėja prie viršutinių dantenų bei alveolių. Vidurinė liežuvio nugarėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio ir liečia jo pakraščius gerokai daugiau, negu tariant kietąjį s.

Garsų z, z' tarimas toks pats kaip s, s, tik silpnesnė oro srovė ir virpa balso stygos (tą galima pajusti, pridėjus ranką prie gerklų).

Tariant minkštąjį garsą z', liežuvio galiukas priartėja prie viršutinių dantenų bei alveolių. Vidurinė liežuvio nugarėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio ir liečia jo pakraščius gerokai daugiau, negu tariant kietąjį z.

Garsų s, z tarimo trūkumai

Tariant s, z liežuvio galiukas iškišamas tarp dantų - tai tarpdantinis sigmatizmas.

Tariant s, z iškvepiamas oras, eina ne liežuvio viduriu, o pro vieną ar abu šonus, liežuvio nugarėlė išsigaubia arba pakrypsta į šoną. Tai šoninis sigmatizmas.

Tariant s, z visas oras (ar jo dalis) išeina pro nosį. Tai nosinis sigmatizmas.

Garsas s keičiamas garsu t, garsas z keičiamas garsu d ir visai nesigirdi pūtimo. Tai priedantinis sigmatizmas.

Garsas s keičiamas garsu f, garsas z keičiamas garsu v. Tai lūpinis-dantinis sigmatizmas.

Garsai s, z, s', z' keičiami š, ž, š', ž'. Tai šnypščiantysis sigmatizmas.

Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsus s, z

Mokoma prieš veidrodį, iš pradžių vaikai mėgdžioja, paskui dirba savarankiškai.

1. Smarkiai atkišus lūpas į priekį pučiama vata, balionas, malūnėlis, dūdelė, švilpukas.

2. Ilgai tariami garsai o, ū....

3. Liežuvis „dūdele”. Oras pučiamas į liežuvio vidurį, padarius „dūdelę”.

4. Liežuvis „loveliu”. Lūpos įtemptos plačiai į šalis ir matosi abi dantų eilės. Pučiama į liežuvio vidurį, liežuvį laikant tarp dantų „loveliu”.

5. Lūpos įtemptos į šypseną. Ilgai tariami garsai y, e...,

6. Tariant garsą u lūpos atkišamos į priekį, tariant garsą y įtempiamos į šypseną.

7. Liežuvis platus, laisvai guli burnoje. Burna pravira.

8. Liežuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, o nugarėlė išlenkiama „kalneliu”.

9. Liežuvis pakaitomis padaromas tai platus, tai „kalneliu”.

10. Lūpos įtemptos į šypseną. Burna truputį pravira. Liežuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, o platus liežuvis laisvai guli burnoje. Išilgai liežuvio, per patį jo vidurį, dedama siaura, ilga mantelė arba plonytis apvalus pagaliukas (galima ir degtuką be sieros galvutės!). Lygiai sukandus dantis, ilgai pučiamas oras. Vata patikrinama ar kartais oras neina pro liežuvio šonus. Oro srovė turi būti šalta ir siaura (patikrinama su ranka). Šis pratimas kartojamas keletą kartų. Kai girdisi lygus, teisingas garsas, bandoma tarti savarankiškai, be pagalbos.

Garsas z tariamas kaip s, tik virpa garso stygos (tą galima pajusti, pridėjus ranką prie gerklų).

tarimas.pradinukai.lt