Taisyklingas č, dž tarimas

Tariant č lūpos suapvalintos ir plačiai atkištos į priekį, tarp dantų 1—2 mm tarpelis, kaip tariant garsus š, ž.

Tariant garsą č, liežuvio galiukas, remdamasis į viršutinių dantų alveoles, sudaro su jomis uždarumą, kuri sklandžiai pereina į ankštumą, susidariusią toje pat vietoje.

Liežuvio nugarėlės kraštai liečia kietojo gomurio pakraščius.

Oro srovė stipri, trumpa ir šilta (iškvepiamo oro srovę patikrinti ranka).

Balso stygos laisvos.

Tariant minkštąjį č', liežuvis pasistumia į priekį, o jo kraštai daug labiau liečia kietojo gomurio pakraščius, negu tariant kietąjį č.

Dž yra skardi č pora. Tariant dž, dž', virpa balso stygos ir kiek silpnesnė iš plaučių iškvepiamo oro srovė, o artikuliacija visiškai tokia pat, kaip garso č.

Garso č tarimo trūkumai

Dažniausiai garsas č keičiamas garsu š.

Garsas č keičiamas tš junginiais.

Garsas č keičiamas garsu t.

Garsas č keičiamas garsu c.

Garsas č keičiamas garsu f.

Tariant č liežuvio galiukas iškišamas tarp dantų.

Tariant č iškvepiamas oras, eina ne liežuvio viduriu, o pro vieną ar abu šonus, liežuvio nugarėlė išsigaubia arba pakrypsta į šoną.

Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsą č

Garsą č mokome tarti tada, kai vaikas jau moka teisingai tarti garsus s, z, c ir š, ž. Pirmiausia bandoma tarti mėgdžiojant. Aptariama lūpų, liežuvio padėtis, sukandimas, vaikams primenama, kad oro srovė turi būti stipri ir šilta, o tarimas trumpas ir staigus. Jei mėgdžiojant ištarti nepasiseka, atliekami parengiamieji pratimai.

1. Pliaukšima liežuviu, pričiulpiant jį prie kietojo. gomurio ir staigiai atleidžiant.

2. Spyruokliuojant spaudžiamas liežuvis prie viršutinių dantų bei jų alveolių.

3. Tariamas garsas t. Liežuvį tvirtai spaudžiant prie viršutinių dantų alveolių ir staigiai pučiant stiprią oro srovę į liežuvio galiuką, pasigirsta garsas panašus į ts. Pakėlus ir palaikius liežuvį į garso čpadėtį, pasigirsta Šis garsas.

4. Tariamas garsas c. Liežuvį keliant į č padėtį, pasigirsta garsas č. Daug kartų pakartojus šį pratimą su mentele ar šaukštelio koteliu, liepiama tarti savarankiškai.

5. Galima garsą č mokyti ir nuo garsų t, š tarimo, nuosekliai artinant jų artikuliaciją ir baigiant staigiu, trumpu garsu č, stipriai pučiant orą į prispaustą prieviršutinių dantų alveolių liežuvio galiuką:

t—š, t —š, t -š, š, tš, č.

6. Gali būti tariamas aspiruotas at, at, at arba atš, atš, atš, pamažu stiprinant ir trumpinant tarimą.

Nesunku garsą č įtvirtinti skiemenyse bei žodžiuose. Kad būtų lengviau, rekomenduojame garsą pirmiausia įtvirtinti uždaruose skiemenyse: ač, oč, uč, ūč, eč, ėč, ič, yč. Labai svarbu garsą č diferencijuoti nuo maišomų garsų t, c, s, š.

Atkreiptinas dėmesys į garsų junginių šč bei sč tarimą (aukščiau, paukščiai arba mesčiau, risčia ir t.t.).

Dažnai vaikai, net ir mokėdami tarti garsą č, šiuos žodžius taria neteisingai.

Išmokus teisingai tarti ir vartoti č, garsas dž, kaip skardžioji č pora, tarimo sunkumų nesudaro.

tarimas.pradinukai.lt