Taisyklingas r tarimas

R — uždarumos, virpamasis, sonantas, liežuvio priešakinis, alveolinis priebalsis, skardusis. Gali būti kietasis ir minkštasis. Tariant kietąjį garsą, burna šiek tiek pravira, visas balso aparatas įtemptas išskyrus liežuvio galiuką. Liežuvio nugarėlė plokščia, o liežuvio galiukas pakeltas prie viršutinių dantų alveolių ir sudaro uždarumą. Iš plaučių iškvepiant orą, uždaruma išsprogdinama, ir liežuvis suvirpa, nes jis, laikomas viršuje, vėl keletą kartų sudaro su alveolėmis uždarumą, kurią oras nuolat turi išsprogdinti.

Žodžio pradžioje garsas r yra 1—2 dūžių, o gale 2—3 dūžių.

Tariant minkštąjį r', liežuvio nugarėlės vidurinės dalies kraštai liečia kietojo gomurio pakraščius, o liežuvio galiukas virpėdamas liečia dantenas. Jis virpa silpniau, negu tariant kietąjį garsą r.

Garso r tarimo trūkumai

Garso r neteisingas tarimas vadinamas rotacizmu.

Gali būti veliarinis rotacizmas, kai vietoje liežuvio galiuko virpa minkštasis gomurys.

Uvuliarinis rotacizmas, kai virpa mažasis liežuvis (uvulia), o ne liežuvio galiukas.

Gali virpėti liežuvio nugarėlė, liežuvio kraštai.

Garsas r gali būti tariamas su nosiniu atspalviu.

Šis garsas visai netariamas, praleidžiamas ir t.t.

Garso r keitimas kitais garsais vadinamas pararotacizmu. Vietoje šio garso gali būti tariama l, l', j, d, g ir kiti garsai, pvz.: rašo (lašo, liašo, jašo, dašo, gašo ir t. t.). Vaikai garsą r išmoksta tarti labai vėlai, todėl jo tarimo defektai dažniausiai pastebimi.

Šis garsas netariamas dėl įvairiausių priežasčių: per trumpas liežuvio pasaitėlis, labai mėsingas, stambus liežuvis, aukštas kietasis gomurys, neišlavinta foneminė klausa, silpna kalbos padargų motorika.

Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsą r

Kalbos aparatą lavina tokie pratimai:

1. Lavinti apatinį žandikaulį jį pakeliant, nuleidžiant, judinant į šalis, pirmyn, atgal.

2. Tyliai, garsiai virpinti lūpas („arkliuko prunkštimas”).

3. Virpinti lupas iškišus tarp jų platų liežuvį.

4. Aplaižyti liežuviu viršutinius ir apatinius dantis (skaičiuojami dantukai).

5. Pakaitomis padaryti tai siaurą, tai platų liežuvį.

6. Liežuvį pakaitomis atremti tai į viršutinius, tai į apatinius dantis.

7. Mėgdžioti kalakutus: bl, bl, bl....

8. Pliaukšėti liežuviu, stengiantis jį kiek galima aukščiau pakelti ir kuo stipriau prispausti prie kietojo gomurio.

9. Iškišti platų liežuvį ir tvirtai prispausti prie viršutinės lūpos ją uždengiant. Stipriai pūsti orą. Virpėdama lūpa suvirpina ir liežuvį.

10. Pričiulpti liežuvį prie kietojo gomurio ir stengtis kuo ilgiau ten išlaikyti, įtempus liežuvio pasaitėlį. Po to staigiai pūsti orą į liežuvio galiuką. Iškvepiant gali pasigirsti, dz.

11. Išsižioti ir, pakėlus liežuvį prie viršutinių dantų alveolių, greitai tarti vieną iš šių garsų junginių (tttt..., dddd..., t dt dt dt d..., dz dz dz dzzz..., žžž..., dzin dzin, addda ir t.t.). Tariant stipri oro srovė staigiai pučiama į liežuvio galiuką ir pirštu, zondu ar apvaliu, švelniu pieštuko galiuku greitai braukoma po liežuviu, stengiantis jį suvirpinti. Jei liežuvis įtemptas ir oro srovė pakankamai stipri, pasigirsta tr, tr, dr-dr...

Išmokus laisvai be pagalbos ištarti tr arba dr, šiuos junginius reikia įtvirtinti skiemenyse, dar nereikalaujant ištarti izoliuotą rrr..., nes šiuo atveju garsai t, d yra atraminiai ir padeda išlaikyti liežuvį prie viršutinių dantų. Nuo pirmųjų junginių tr, dr iki žodžių su garsu r savarankiško tarimo dažnai būna ilgas ir nelengvas kelias.

Logopedinėje praktikoje neretai padeda žaidimas „laiptai”, kuriais „kopdami” vaikai palyginti greitai ir nesunkiai pereina nuo skiemenų prie laisvo, ilgo garso r tarimo. Laiptai gali būti žaisliniai, iš kaladėlių arba nupiešti ant didelio popieriaus lapo.

Pradedama „kopti” nuo apatinės pakopos. Ji sunkumų nesudaro, nes tuo metu vaikas jau būna išmokęs nors trumpai ištarti junginius tr, dr. Ten mes nupiešiame ar padedame žaislinį žmogeliuką, kuris jau įveikė vieną pakopą. Ir taip kartodami skiemenukus „kopiame” laiptais, kol pasiekiame tikslą — laiptų viršų, kur. mūsų laukia malonus „siurprizas” (maža dovanėlė).

Išmokus teisingai tarti garsą r, reikia jį diferencijuoti nuo painiojamų garsų, ypač l, l'.

Vaikai, išmokę garsą r, labai džiaugiasi, iš pradžių stengiasi jį tarti net tuose žodžiuose, kur jo nėra. Pats garsas iš pradžių būna aiškus, nuo kitų skiriasi stiprumu ir ilgu tarimu, bet daugiau kalbant sutrumpėja ir pagražėja.

tarimas.pradinukai.lt