Taisyklingas k tarimas

K — uždarumos, sprogstamasis, liežuvio užpakalinis, gomurio užpakalinis, duslusis priebalsis. Gali būti kietasis ir minkštasis.

Tariant šį priebalsį, lūpos pasyvios, burna truputį pravira, liežuvis stataus kalnelio formos. Užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis prisispaudžia prie minkštojo gomurio priešakinio pakraščio ir susidaro uždaruma, kurią išsprogdina oras, atėjęs iš plaučių. Sprogimas nestaigus.

Minkštasis garsas k' pagal artikuliacijos vietą yra liežuvio vidurinis ir gomurio vidurinis priebalsis, nes liežuvio nugarėlės vidurinė dalis prisispaudžia prie kietojo gomurio ir sudaro su juo uždarumą. Liežuvio galiukas pasistumia į priekį ir liečia apatinius dantis.

Garsų k, g tarimo trūkumai

Vaikai k kalbėdami, o vėliau ir rašydami dažniausiai keičia garsu t.

Priežastis — netobula klausa bei neišlavintos balso stygos.

Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsą k

1. Iškišamas ilgas liežuvis ir įtraukiamas giliai į burnos ertmę.

2. Liežuvio galiuką įrėmus į dantis, jo šaknis pakeliama prie kietojo gomurio.

3. Kvėpuojama pro nosį, plačiai išsižiojus (tuo metu liežuvio nugarėlė būna kaip tik garsų k, g artikuliacijos vietoje).

4. Tariant skiemenis ta ta ta ta pirštu liežuvis stumiamas tolyn, prie minkštojo gomurio. Pasigirsta iš pradžių tia tia tia, dar toliau stumiant — kia kia kia ir pagaliau — ka ka ka.

Dėmesio! Iš pradžių vaikui nesakome, jog mokysimės tarti garsą k. Tariama tik ta ta ta.

Kai garso k teisingas tarimas įtvirtintas, tada jis diferencijuojamas nuo garso t.

tarimas.pradinukai.lt