Taisyklingas d tarimas

D — uždarumos, sprogstamasis, liežuvio priešakinis, dantinis priebalsis. Gali būti kietasis ir minkštasis.

Tariant garsą d, liežuvio galiukas, būdamas prisispaudęs prie viršutinių dantenų, sudaro uždarumą, kurią išsprogdina oras, atėjęs iš plaučių. Virpa balso stygos. Girdisi kiek silpnesnis sprogimas negu tariant garsą t. Tariant d, liežuvio kraštai liečia kietojo gomurio pakraščius.

Tariant minkštąjį d', vidurinė liežuvio nugarėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio ir liečia jo pakraščius.

Garso d tarimo trūkumai

Garsa d dažniausiai keičiamas garsu t. Šis tarimo netikslumas būna ir rašant. Priežastis — netobula foneminė klausa bei neišlavintos balso stygos.

Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsą d

Kai vaikai jau moka garsus v, z, ž, b, garso d tarimas didesnių sunkumų nebekelia, nes vaikai jau būna pajutę balso stygų virpėjimą ir lengviau suvokia šio garso artikuliaciją. Jos gali būti mokoma analogijos metodu. Vaikui nesakoma, ko jį mokysime, tik liepiame kartoti skiemenis. Vienus skiemenis tariame tyliau, o kitus garsiai ir energingai. Galima pradėti tarti nuo balsių bei vaikams žinomų dusliųjų-skardžiųjų garsų porų.

1. Tyliai tariama a, po to garsiai, staigiai a. Analogiškai o-o, u-u, fa-va, sa-za, ša-ža, pa-ba, ta-da.

2. Garsiai, aiškiai, kiek tylesniu balsu tariami skiemenys, ypač akcentuojant paskutinį:

ba ba ba — ba

ba ba ba — va

ba ba ba — za

ba ba ba — ža

ba ba ba — ba

ba ba ba — da.

3. Be pauzės tariami skiemenys: bababadadada, bobobodododo ir t.t.

Išmokus garsą d, jį reikia įtvirtinti žodžiuose, sakinėliuose, eilėraščiuose, kalboje. Parenkant medžiagą, patartina kreipti dėmesį į tai, kad žodžiuose nebūtų garsų p, t, o šalia garso d iš pradžių būtų tik skardieji garsai (būda, bado, žada, gydo, dažo ir t.t.). Daug dėmesio skirti garsų d-t diferenciacijai.

tarimas.pradinukai.lt